Taupymo pagrindai: maistas

Į darbą maistą nešdavausi visada, daug greičiau papietauti iš dėžutės nei keliauti iki kažkokios kavinės, laukti kol tave aptarnaus, kol pagamins, kol atneš, tada grįžti atgal. Vien dėl laiko visada rinkdavausi savo atsineštą maistą, net, jei tai nebūdavo pigiau. Taip pat, yra nerašyta taisyklė, kad kiekvieną penktadienį darbe einame pietauti kažkur arba užsisakom.

Be to, išmokau šį bei tą apie dietas, kalorijas, maisto naudingumą ir pan. Sakyčiau, kad maitinuosi kaip niekada sveikai. Pusryčiams – pjaustyti švieži vaisiai ir įvairūs riešutai ant viršaus. Pietums – namuose paruoštas maistas. Svarbiausia, kad išmokau, kur ką pigiausiai pirkti.

Skamba turbūt kaip sunki užduotis apeiti visas? Iš tiesų tai ne. Kiekviena iš jų yra maždaug 1-3 min. kelio nuo manęs pėsčiomis. Kadangi apsiperku tik vieną vienintelį kartą per savaitę – šeštadienį, tai vis tiek vienu kartu yra sunku viską panešti, tad vienu kartu aplankau 1-2 parduotuves.

Pats maisto gaminimas man patinka. Nepasakyčiau, kad teikia malonumą, bet patinka – raminanti veikla, kurios metu daug visko apgalvoti ir sugalvoti galima.

Tą patį galiu pasakyti ir apie vakarienę. Vakarienė, kaip ir daugeliui dirbančių žmonių, man yra pagrindinis valgymas. Sutinku, kad ne visada yra noro vakarienę gamintis (ypač jei po darbo užkandi bananų, vėliau važiuoji į teniso treniruotę ir grįžus dar reikia ką nors gaminti), bet negi norėtumėt važiuoti iki restorano ir užtrukti dar kelias valandas, kad už didelę kainą suvalgytumėt vidutinės kokybės patiekalą?

Taupymo pagrindai: kelionė į darbą

Važinėti dviračiu į darbą.

Dar nė dienos nevažiavau kitaip. Jei būtų didžiulė liūtis, tai tiesiog ilgiau pasėdėčiau darbe, o kitą dieną vėliau nueičiau, kad išlyginčiau valandas (galioja tiems, kas neturi griežto 8-17 grafiko). Tačiau lietus nėra priežastis nevažiuoti. Iš patirties galiu pasakyti, kad per lietų daug smagiau!

Žmonės kartas nuo karto vis paklausia, kodėl neturiu automobilio, nes kažkaip žmonės už minimumą dirbantys toje pačioje įmonėje sugeba jį turėti, o „vargšas“ programuotojas šaltu oru dviratį mina. Tiesa, tą dviratį minti nebūna šalta. Kol dviratį nusinešu į apačią ryte iš trečio aukšto, kūnas šiek tiek įšyla, tad atidarius lauko duris nebūna vėsu. Vos pamynus, jau šilta visai kelionei. Tad šalčio faktorių galima pamiršti.

O kur dar sveikatos privalumai važinėjant dviračiu, užsigrūdinimas. Apie pinigus, o svarbiausia laiką net kalbėti neverta – kol automobilistai stovi kamštyje, aš galiu ilgiau pamiegoti, ilgiau pusryčiauti ir atvykti į darbą neištampytais nervais. Beje, pažįstu žmonių, kurie į darbą tiesiog ateina, ir ne todėl, kad gyventų šalia. Tiesiog kai kuriems žmonėms labiau patinka pasivaikščioti nei važiuoti sausakimšais autobusais…

Pabandykite kartais pakeisti savo įpročius ir pasielgti kitaip nei visada: iki darbo nueikite, nuriedėkite dviračiu. Jei visgi nenorite atsisakyti patogumo važiuoti po stogu, pasiteiraukite kolegų, gal kas nors gyvena šalia ir gali jus pavežti. Važinėti drauge ir pigiau, ir smagiau.